Klėties kelias (paskutiniai dvidešimt metų):
(TĘSINYS)
Aš vis nešiodavau kibirus su grūdais iš luzaunės. Sumaltus miltus maišuose sukraudavome į didelį kubilą po laiptais, uždengtą skardiniu dangčiu. Stačiai pilti nebuvo galima, klėtyje nuo senų laikų šeimininkavo pelės. Tuo metu palubėje tėvas pakabindavo geruosius, pirktinius valciuotus miltus. Klėties dienos ėjo pamažu, permainų čia reta buvo. Iki tol, kol tėvas sugalvojo įgyvendinti didelį planą - pertvarkyti didžiąją pasidėjimų erdvę. Vieną dieną, darbas prasidėjo. Ir senąją klėties tvarką pakeitė suirutė.
Po pertvarkos prie pietinės sienos turėjo iškilti masyvios lentynos. Joms tėvas planavo panaudoti porą durų iš pasidėjimo daržinėje. Bet pirma abu sukalėme keturis medinius buomus. Stebėjausi, matydamas tėvą dirbant neįprastai atidžiai (ilga istorija trumpai, tai buvo vienas paskutinių tokio mastelio mūsų bendrų dirbinių). Po kurio laiko darbai buvo baigti. Nors nelabai tikėjau, kad lentynos vis dėlto atsiras. Žinot, kaip būna su didžiaisiais projektais. Mano nuostabai, planas judėjo. Lėtai, bet ėjo į priekį.
Galiausiai, buomai atkeliavo į klėtį. Komodos čia jau senokai nebuvo. Ji pranyko laiko tėkmėje (po teisybei, į kiemą išmetęs išardžiau, nesmagu, bet tiesa). Atėję kaimynai iš daržinės atnešė ir abejas duris. Ant naujųjų lentynų pamažu sugulė eilės... tų pačių ūkio paskirties rakandų, daugybė užmirštų senienų, statybinių medžiagų, stiklo lakštų, ar stačiai šlamšto. Lyg per kokį nesmagu juokelį, tėvas sumanė iš komodos liekanų sukalti lentynas žurnalams, kurios išėjo, bet gavosi prastesnės nei Steigvilių vėjo malūnas savo prasčiausiais laikais (bent man taip atrodė).
(Pabaiga komentaruose)
#steigviliai #pakruojorajonas #šiaurėslietuva #Lietuva #kaimas #klėtis #senienos #medis #paveldas #istorija #pasakojimas #atsiminimai